Ramuvos veikla buvo labai įvairialypė. Ramuviškiai rinko medžiagą vasaros ekspedicijose, rengė vakarones (vien sau ir išvažiuojamąsias), daug keliavo po Lietuvą, žygių metu susipažindami su gamtos ir kultūros paminklais, bendraudami su žmonėmis. Visa ši veikla buvo prasmingas darbas, kita vertus – džiugios, netgi šventiškos akimirkos puikių draugų būryje.
Antroji mūsų vasaros stovykla vyko Mindūnuose, Molėtų rajone, 1999 m. liepos 17–25 d. Gyvenome Mindūnų mokykloje. Maudytis vaikščiojome (kartais važiavome) prie Baltųjų Lakajų ežero. Vakarais kūrendavome lauželį greta mokyklos, kitapus keliuko. Aplankėme prie mokyklos įsikūrusį Ežerų žvejybos muziejų. Mūsų aplankyti buvo atvažiavę ramuviškis Voldis su šeima ir surengė labai smagų koncertą.
1998 m. liepos 20–27 d. Degsniuose (Rokiškio raj.) vyko pirmoji VU kraštotyrininkų ramuvos vasaros stovykla, kurioje dalyvavo 11 suaugusių (Asta J., Daiva Č., Irena M., Jolanta S., Doneta S., Živilė D., Arūnas M., Arūnas V., Klaudijus D., Paulius S., Viktoras D.) bei 17 vaikų. Viską darėme patys – ruošėme valgį ir plovėme indus, rūpinomės savo ir vaikų veikla bei malonumais. Miegojome savo atsivežtuose miegmaišiuose ar kitokiuose pataluose.
Straipsnis nebaigtas. Kviečiame bendradarbiauti rengiant šią svetainę. Rašykite adresu
Prasidėjusi – kaip ir Ilgės Karmazinuose, Rasos Kernavėje, folkloro ansamblių sąjūdis – iš XX a. septintojo dešimtmečio žygeivių bei kraštotyrininkų pažintinių kelionių ir dainų, Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva, gyvavusi nuo 1970 iki 1997 metų, 2010 m. vasario 27 d. atšventė savo keturiasdešimtmetį ir netrukus įžengė į interneto dausas.
2011 m. kovo 7 d. senuosiuose Vilniaus universiteto mūruose pabandyta VU ramuvą atgaivinti.
Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva surengė 26 kompleksines vasaros ekspedicijas, keturias žiemos ekspedicijas (vasaros ekspedicijų medžiagai papildyti Joniškėlyje ir Kvėdarnoje bei dvi savarankiškas Dusmenyse) ir vieną teminę ekspediciją (Griškabūdyje, rinko eksponatus Jono Jablonskio muziejui).
Vasaros ekspedicijų dalyviai rinko tautosaką, istorinę, kalbos, etnografinę, gamtotyrinę, sociologinę medžiagą. Šios ekspedicijos (1970–1995 m.) vykdavo rugpjūčio mėnesį, paprastai nuo 1 iki 15 d. Nuo 1975 metų jose dalyvaudavo daugiau kaip po 100 žmonių.
Daugelis ramuviškių labai laukdavo žygių, artėjant kokiai ilgiau truksiančiai tuometei šventei teiraudavosi, kas ir kur ves žygį. Ir dabar mėgstame keliauti, tik gal jau nebe pėsčiomis... Daugiausiai keliaudavome po Lietuvą, kartais nuklysdavome ir į Baltarusijos pakraščius. Iš XX a. septintojo dešimtmečio žygeivių buvo perimta (ne visi tai ir žinojo) mūsų žygių pobūdis: visados apžiūrėdavome gamtos, kultūros ir istorijos paminklus, gėrėjomės aplinka ir džiaugėmės bendraudami su vietos žmonėmis. Suprantama, sustoję pailsėti ir vakare nepamiršdavome padainuoti mėgiamų liaudies dainų.
Tradicija buvo tapę ramuviškių talkos. Svarbiausios jų vykdavo pavasarį. Ramuviškiai kasmet tvarkė Vilniaus universiteto profesorių kapus senosiose Rasų ir Bernardinų kapinėse: nugrėbdavo pernykščius lapus, pasodindavo gėlių. Gegužės pabaigoje, per diplomantų palydas Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje, valydavome miškelius prie Dzūkijos ar Suvalkijos regiono. Yra buvę talkų po naujokų krikštynų, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Kai kas bičiulius ramuviškius kviesdavosi savo tėviškėn į bulviakasio talkas.
Straipsnis nebaigtas. Kviečiame bendradarbiauti rengiant šią svetainę. Rašykite adresu
Per mokslo metus kiekvieną savaitę ramuviškiai rinkdavosi padainuoti, pašokti, o kas dar nemoka – išmokti. Iš pradžių šie pasidainavimai buvo kažkurią kitą savaitės dieną, bet vėliau daugelį metų jie vyko pirmadieniais.
Bėgdami nuo vyraujančio miesčioniško Naujųjų metų sutikimo prie televizoriaus, ramuviškiai pasitikdavo ateinančius metus toliau nuo didžiųjų miestų šurmulio, su tradicinėmis dainomis ir šokiais.
Čia galite pamatyti kelias nuotraukas iš Naujųjų metų sutikimo
{phocagallery view=category|categoryid=30}
Straipsnis nebaigtas. Kviečiame bendradarbiauti rengiant šią svetainę. Rašykite adresu
Ramuvėlės – dar vienas išskirtinis VU ramuvos reiškinys. Taip mes vadinome poilsines vasaros stovyklas, skirtas ramuviškiams ir jų vaikams. Aišku, vaikai sudarydavo apie 3/4 ramuvėlės dalyvių. Išskirtiniu reiškiniu jos vadintinos todėl, kad vyko tuomet, kai Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva oficialiai jau nebefunkcionavo – studentai nebesirinko mokytis dainų ir šokių, nebebuvo paskaitų vakarų, nebevyko ekspedicijos. Visgi būrelis ramuviškių net keturiolika vasarų savaitei su vaikais suvažiuodavo į sutartą sodybą, pasistatydavo palapines ir smagiai leido laiką. Pirmoji ramuvėlė surengta 1998, paskutinioji – 2011 metais, jos vykdavo liepos pabaigoje.
Neradome tinkamesnio žodžio, kaip pavadinti mūsų neeilinius susitikimus, į kuriuos buvo kviečiami visų kartų ramuviškiai. Tai ramuvos susikūrimo metinėms skirti renginiai (pirmasis jų vyko 1975 m. vasario mėnesį), taip pat šiaip – tiesiog pasiilgus senų gerų bičiulių – surengti didesni ramuviškių susibėgimai.