Ramuvos veikla buvo labai įvairialypė. Ramuviškiai rinko medžiagą vasaros ekspedicijose, rengė vakarones (vien sau ir išvažiuojamąsias), daug keliavo po Lietuvą, žygių metu susipažindami su gamtos ir kultūros paminklais, bendraudami su žmonėmis. Visa ši veikla buvo prasmingas darbas, kita vertus – džiugios, netgi šventiškos akimirkos puikių draugų būryje.
1970 m. liepos 2–13 d. VU kraštotyrininkų ramuva surengė savo pirmąją kompleksinę ekspediciją – tyrinėjo Dūkštų vietovę. Dūkštos yra Vilniaus rajono nuošalyje, prie didžiųjų Neries Velniakampio kilpų. Beje, 1969 m. rudenį Vilniaus universiteto ramuviškiai kartu su žygeiviais pirmą sykį Karmazinų slėnyje šventė Ilges.
Paprastai apie būsimus žygius būdavo paskelbiama per kassavaitinius ramuviškių susitikimus: ketvirtadienį po paskaitos ar pirmadienį po pasidainavimo, prieš mokantis šokių. Kartais, norėdami į sekmadieninį žygį pakviesti ne tik ramuviškius (ypač siekdami pritraukti daugiau pirmakursių), Universiteto fakultetuose iškabindavome skelbimus.
Per visas ilgesnes tuometes šventes ir dažną savaitgalį ramuviškiai išsirengdavo į pažintines keliones po Lietuvą.
Sekmadieniais buvo vykstama į lengvus vienos dienos pasivaikščiojimus po Vilniaus ar gretimų rajonų vietoves. Daugybei tokių žygelių vadovavo Venantas, pateikdavęs daug istorinių žinių apie lankomas vietas, tačiau ir kiti žygių vadai turėjo visokių sumanymų ir išsivesdavo ramuviškius savais takais.
Ypatingai daug įspūdžių likdavo iš daugiadienių žygių, kurių metu per tris ar keturias dienas buvo galima nemažai nueiti, daug pamatyti ir smagiai pabendrauti, padainuoti vakarais, o ir atsigulus kurį laiką užmigti dar neleisdavo linksmi pasakojimai.
Prisimindami pavasario talkas Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje, kur susirinkdavome išlydėti universitetą baigiančių ramuviškių, šiemet gegužės 22 dieną surengėme panašią talką (tik palydų nebuvo).
Iš pradžių ramuviškis, mūsų ekspedicijų dalyvis ir ilgametis muziejaus darbuotojas Vingaudas Baltrušaitis surengė ekskursiją po Žemaitijos sektorių ir muziejaus miestelį. Pasivaikščioję gerokai praalkome, tad buvo pats metams pietums – suneštinėms vaišėms. Ilgai neužtrukome ir, pasiskirstę į grupeles, patraukėme prie darbų: moterys ravėjo akmeninę tvorą, o vyrai kasė melioracijos griovius.
Kodėl mokėmės senųjų dainų ir šokių? Gal tuomet ne visi apie tai ir susimąstydavome, tačiau atsakymų būtų tikrai ne vienas. Norėjosi, jog tai, ką užrašome ekspedicijose, išgirstame, pamatome, nenugultų lentynose, neapsineštų dulkėmis. Kad gyvuotų. Paprasčiausiai tiesiog labai gera dainą užtraukti, o kojos pačios kilnojasi išgirdus armonikos garsus. Dar vienas svarbus dalykas – ramuvoje niekas netikrino, ką moki, ar geras tavo balsas. Ir iš viso, šokti ir dainuoti – na koks čia darbas, tai tiesiog smagu!
Tokie skirtingi, pačių įvairiausių paskatų vedini, sueidavome, suvažiuodavome iš visų Vilniaus pakraštėlių, iš įvairių Vilniaus universiteto fakultetų į ramuviškių pirmadienį.
Rinkdavomės Filologijos fakulteto 81 ar 92 auditorijoje, o vėlesniais metais – menėje, rūsyje po tuometine „Žaltvykslės“ kavine. Šiandien atrodo, kad kiekviena iš tų vietų turėjo savo nuotaiką, kiekvienoje skirtingai dainos skambėjo. Vakaras natūraliai dalindavosi į dvi dalis: pradžioje porą valandų pasimokydavome dainų, po to – žaidimų, ratelių, šokių.
Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva surengė 26 kompleksines vasaros ekspedicijas, keturias žiemos ekspedicijas (vasaros ekspedicijų medžiagai papildyti Joniškėlyje ir Kvėdarnoje bei dvi savarankiškas Dusmenyse) ir vieną teminę ekspediciją (Griškabūdyje, rinko eksponatus Jono Jablonskio muziejui).
Vasaros ekspedicijų dalyviai rinko tautosaką, istorinę, kalbos, etnografinę, gamtotyrinę, sociologinę medžiagą. Šios ekspedicijos (1970–1995 m.) vykdavo rugpjūčio mėnesį, paprastai nuo 1 iki 15 d. Nuo 1975 metų jose dalyvaudavo daugiau kaip po 100 žmonių.
Daugelis ramuviškių labai laukdavo žygių, artėjant kokiai ilgiau truksiančiai tuometei šventei teiraudavosi, kas ir kur ves žygį. Ir dabar mėgstame keliauti, tik gal jau nebe pėsčiomis... Daugiausiai keliaudavome po Lietuvą, kartais nuklysdavome ir į Baltarusijos pakraščius. Iš XX a. septintojo dešimtmečio žygeivių buvo perimta (ne visi tai ir žinojo) mūsų žygių pobūdis: visados apžiūrėdavome gamtos, kultūros ir istorijos paminklus, gėrėjomės aplinka ir džiaugėmės bendraudami su vietos žmonėmis. Suprantama, sustoję pailsėti ir vakare nepamiršdavome padainuoti mėgiamų liaudies dainų.
Tradicija buvo tapę ramuviškių talkos. Svarbiausios jų vykdavo pavasarį. Ramuviškiai kasmet tvarkė Vilniaus universiteto profesorių kapus senosiose Rasų ir Bernardinų kapinėse: nugrėbdavo pernykščius lapus, pasodindavo gėlių. Gegužės pabaigoje, per diplomantų palydas Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje, valydavome miškelius prie Dzūkijos ar Suvalkijos regiono. Yra buvę talkų po naujokų krikštynų, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Kai kas bičiulius ramuviškius kviesdavosi savo tėviškėn į bulviakasio talkas.
Straipsnis nebaigtas. Kviečiame bendradarbiauti rengiant šią svetainę. Rašykite adresu
Per mokslo metus kiekvieną savaitę ramuviškiai rinkdavosi padainuoti, pašokti, o kas dar nemoka – išmokti. Iš pradžių šie pasidainavimai buvo kažkurią kitą savaitės dieną, bet vėliau daugelį metų jie vyko pirmadieniais.
Bėgdami nuo vyraujančio miesčioniško Naujųjų metų sutikimo prie televizoriaus, ramuviškiai pasitikdavo ateinančius metus toliau nuo didžiųjų miestų šurmulio, su tradicinėmis dainomis ir šokiais.
Čia galite pamatyti kelias nuotraukas iš Naujųjų metų sutikimo
{phocagallery view=category|categoryid=30}
Straipsnis nebaigtas. Kviečiame bendradarbiauti rengiant šią svetainę. Rašykite adresu
Ramuvėlės – dar vienas išskirtinis VU ramuvos reiškinys. Taip mes vadinome poilsines vasaros stovyklas, skirtas ramuviškiams ir jų vaikams. Aišku, vaikai sudarydavo apie 3/4 ramuvėlės dalyvių. Išskirtiniu reiškiniu jos vadintinos todėl, kad vyko tuomet, kai Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva oficialiai jau nebefunkcionavo – studentai nebesirinko mokytis dainų ir šokių, nebebuvo paskaitų vakarų, nebevyko ekspedicijos. Visgi būrelis ramuviškių net keturiolika vasarų savaitei su vaikais suvažiuodavo į sutartą sodybą, pasistatydavo palapines ir smagiai leido laiką. Pirmoji ramuvėlė surengta 1998, paskutinioji – 2011 metais, jos vykdavo liepos pabaigoje.
Neradome tinkamesnio žodžio, kaip pavadinti mūsų neeilinius susitikimus, į kuriuos buvo kviečiami visų kartų ramuviškiai. Tai ramuvos susikūrimo metinėms skirti renginiai (pirmasis jų vyko 1975 m. vasario mėnesį), taip pat šiaip – tiesiog pasiilgus senų gerų bičiulių – surengti didesni ramuviškių susibėgimai.