Ramuviškiai mėgo (ir vis dar mėgsta) smagiai padainuoti ir pasišokti. Vakaronės vyko Vilniaus universitete, ramuviškiai buvo kviečiami į mokyklas įvairiose Lietuvos vietose, ekspedicijų metu kaimuose pasakodavome apie mūsų veiklą ir dainuodavome, šokdavome kartu su vietos žmonėmis. Apskritai ramuva buvo neįsivaizduojama be dainų ir šokių – net ir žygiuose, suskambus lūpinei armonikėlei, prasidėdavo šokiai, priversdavę jau snūduriuojantį Kazimierą išlįsti iš miegmaišio.