Ramuvėlės – dar vienas išskirtinis VU ramuvos reiškinys. Taip mes vadinome poilsines vasaros stovyklas, skirtas ramuviškiams ir jų vaikams. Aišku, vaikai sudarydavo apie 3/4 ramuvėlės dalyvių. Išskirtiniu reiškiniu jos vadintinos todėl, kad vyko tuomet, kai Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva oficialiai jau nebefunkcionavo – studentai nebesirinko mokytis dainų ir šokių, nebebuvo paskaitų vakarų, nebevyko ekspedicijos. Visgi būrelis ramuviškių net keturiolika vasarų savaitei su vaikais suvažiuodavo į sutartą sodybą, pasistatydavo palapines ir smagiai leido laiką. Pirmoji ramuvėlė surengta 1998, paskutinioji – 2011 metais, jos vykdavo liepos pabaigoje.
Tryliktoji ramuvėlė vyko 2010 m. liepos 24 – rugpjūčio 1 d. Višakio Rūdoje (Kazlų Rūdos savivaldybė). Pirmą sykį stovyklavome ne kaime, o miestelyje. Mūsų stovyklą priglaudė Višakio Rūdos klebonija ir jos šeimininkas kunigas Vidmantas Striokas. Palapines sustatėme klebonijos sode, rytais maudytis ėjome į čia pat vingiuojantį Višakio upelį.
Dvyliktoji ramuvėlė vyko 2009 m. liepos 25 – rugpjūčio 2 d. Kvietkeliuose, Biržų rajone. Čia susirinkome jau antrą sykį, po penkerių metų pertraukos. Palapines pasistatėme tame pačiame sode, maudytis ėjome (ar važiavome) į Apaščios upę, didieji atsigaivindavo ir už pirtelės esančioje sodželkoje. Dažną vakarą kūrenome laužą, vyresnieji vaikai traukdavo į naktinius žygius.