Ramuviškių mintys, atsiminimai apie buvimą ramuvoje bei šiaip rašiniai, susiję su Lietuva, jos gamta, kultūros istorija. Čia galėtų būti pateikiamos ir nuorodos į radijo bei televizijos laidas, publikacijas interneto portaluose – šaltinius, kurie nepatenka į šios svetainės bibliografijos dalį, skirtą fiksuoti spausdintoms publikacijoms.
Knygnešystė – XIX amžiaus Lietuvos istorijos fenomenas, patriotinė veikla, nukreipta prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią daugiau kaip 40 metų. Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba, tiksliau, parašytas naudojantis lotyniško pagrindo abėcėle. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Lietuviški leidiniai buvo spausdinami užsienyje (tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje, Amerikoje), nelegaliai gabenami per sieną ir platinami Lietuvoje, kuri tuo metu buvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje.
Knygnešys – žodis, sunkiai išverčiamas į kitas kalbas. Jį galima tik nusakyti ir paaiškinti jo reikšmę. Savitai ir išradingai tą padarė italų kalbininkas Pietro U. Dini savo knygoje „Baltijos žiedas“, knygnešį pavadinęs portalibri ir šalia paaiškinęs: contrabbandieri della Lituanita – pažodžiui išvertus – lietuviškumo kontrabandininkas. Ko gero, toks šio žodžio ir viso reiškinio apibūdinimas yra vienas tiksliausių.
„YouTube“ saugykloje pateiktas pokalbių su vienu iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos kūrėjų Jonu Trinkūnu ciklas „Protėvių pasaulėjauta ir dabartis“. Tai devynių vaizdo įrašų serija, kiekvieno įrašo trukmė apie 40–50 minučių. Joną Trinkūną kalbina Jonas Vaiškūnas, pokalbyje dalyvauja Inija Trinkūnienė. Įrašų ciklą parengė Virginijus Kašinskas 2012 m.
Antrasis pokalbis pavadintas „Ramuva: etnokultūrinis ir folklorinis sąjūdis“, čia Jonas Trinkūnas pasakoja apie laikotarpį nuo 1960 iki 1971 metų – savo lituanistikos studijų VU laikus, žygeivių judėjimo pradžią, pirmąsias Rasos šventes, Vilniaus miesto ramuvos ir VU kraštotyrininkų ramuvos susikūrimą.
Trečiajame pokalbyje „Tai buvo didelė įtampa“ Jonas Trinkūnas dalijasi prisiminimais apie darbą VU Filosofijos katedroje, saugumo tarnybų represijas, tolesnį savo gyvenimą be galimybės įsidarbinti (jam buvo leista dirbti tik fizinį darbą).
Švilpukas. Vagonas. Tyla.
Ilgas ėjimas per sniegą.
Pasišiaušus tuteišio galva.
Griūvančios dvaro sienos.
Aviečių karšta arbata –
Paskui, pasibaigus dienai.
Pokalbis slenka lėtai –
Tarsi tamsa į kiemus.
Ištirpsta rutinos ūkuos
Prisiminimų salos.
Tik suskamba iš tamsos
Lyg šviesa – „Stovi žirgelis...“
Ir užgriūva lyg lavina
Melodijos, dienos ir naktys...
Tu turėjai šitai kadais,
Tad nedrįski dabar prarasti.
Daiva Kazirskytė, 2011 m.
Trijų ramuviškių pokalbis „Laisvosios bangos“ radijo laidoje „Korys“ 2013 m. kovo 9 d.
„Nepriklausomybės atkūrimo dienai artėjant – kokią Lietuvą kuriame?“: Audrys Antanaitis kalbasi su „Versmės“ leidyklos vadovu Petru Jonušu ir VU kraštotyrininkų ramuvos vadovu, daugelio „Lietuvos valsčių“ monografijų sudarytoju Venantu Mačiekumi.
Laidos garso įrašai: I dalis, II dalis.
...
Ramuviškiai Klaudijus Driskius ir Regimantas Pranaitis 2020 m. Kalėdų išvakarėse išleido knygą „Tirpstanti tapatybė: Baltarusijos lietuviai“ (V.: Tautos paveldo tyrimai, 2020, 192 p.)
Fotografijos ir tekstai knygai-albumui sukurti remiantis 28 ekspedicijų, surengtų į Baltarusijos lietuvių gyvenamas vietoves, medžiaga. 2012—2018 m. dirbta Astrave, Ašmenoje, Duboke, Gervėčiuose, Gėliūnuose, Galčiūnuose, Giriose, Kerplėšinėje, Knystuškėse, Mockose, Petrikuose, Varnionyse. Dauguma šių kaimų ir miestelių yra Astravo atominės elektrinės kaimynystėje, vos už kelių kilometrų. Krašto gyvenimas atspindėtas per charakteringų žmonių portretus, įamžintas krikštynas, vestuves, laidotuves. Albume išryškinti tradiciniai amatai ir gyventojų kasdienis darbas, gausus kalendorinių švenčių ratas: Velykų šventės, Sekminių papročiai, gegužinės ir birželinės pamaldos, Švč. Trejybės atlaidai, kryžiaus kelias palei Nerį (Viliją) Duboke, Žolinė, Kalėdos. Atskira albumo dalis — tekstai. Juose autentiškais žmonių liudijimais užfiksuota istorinė krašto praeitis ir XXI a. pirmi dešimtmečiai.
Norintys įsigyti knygą gali susisiekti su Klaudijumi Driskiumi: tel. 8 699 48388, el. p.
Pateikiame vieną tekstą iš šios knygos — Algio Karmazos pasakojimą, užrašytą Vilniuje 2020 m., bei dvi nuotraukas.
Vlado Braziūno pranešimas, skaitytas 2018 m. spalio 24 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida ir reikšmė“, skirtoje Atkurtos Lietuvos 100-mečiui, folklorinio judėjimo ir žygeivystės 50-mečiui
* * *
ąžuolėli šimtašaki
ar tave ši žemė sakė
ar mane, kai ryto metą
raibą plunksną žaibas meta
ar meni, kaip gyveni
mano žemės armeny
brankini ak žaibo grūdą
žiemkenty, ir mano būdą
apkabinki mintį lėtą
mano žemės išmylėtą
mano tvinksinčias rankas
ir kas žingsnis naują kas
kas mus skiria, kas mus sieja
kas be vėjo mus pasėja
kas diena: ant ilgo lauko
lygų liemenį užaugo
Šitas eilėraštis, parašytas daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, man pasirodė kažkodėl svarbus, nes atpažįstu jį kaip kiaurai persmelktą tradicinės mūsų pasaulėvokos, teigiančios, jog dygęs esi vidur lauko ar pasaulio marių, ant tėvulio dvaro, pats esi galingas pasaulio medis, tas ąžuolas ąžuolėlis, nors gal, kaip sako šį eilėraštį pakursčiusi mįslė, – ir linas ar kitas šventas žolynas… Čia slypi paprastas ir aiškus žmogaus orumo, taip pat ir tautinio orumo, savivertės ir dvasios laisvės kodas. Man įtvirtintas – Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ir apskritai viso ano meto tautinio sąjūdžio. Per Petro Zalansko, per Onos Vaškaitės-Bluzmienės, pagaliau per Marcelės Paulauskienės ar Veronikos Janulevičiūtės, per dešimtis, šimtus, per tūkstančius kitų žmonių lūpų…
Atsiprašau, kad kalbu apie save, bet mokslininkas nesu. Galiu būti liudytojas ar tipiškas pavyzdys savo kartos žmogaus, kuriam pasisekė: Pasvalio šaknys, ramuvos liemuo, literatūrinės ir kitokios šakos šakelės… Tokios būtų trys mano pasaulio sferos, galėtų būti ir trys svarbiausios autobiografijos dalys. Laja sulapoja, bet maitinančios šaknys, lają laikantis kamienas – niekur nedingsta, kol esi gyvas. Be Pasvalio šaknų, be ramuvos kamieno jokia mano laja nešlamėtų.
Pokalbis su Ozolu, išspausdintas žurnalo „Liaudies kultūra“ 2007 m. Nr. 5.
Šį kartą filosofas, Nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos centro partijos kūrėjas prisimena lituanistikos studijų metus, pirmuosius savarankiškos kultūrinės veiklos barus ir 8-ojo dešimtmečio „Ramuvą“ – 1970-ųjų metų ekspediciją Dūkštose bei vėlesnes tikrumo, sakralumo paieškas…
Rūpėtų atsigręžti į 7–8 dešimtmetį ir prisiminti kraštotyros sąjūdžio istoriją – kai Vilniaus universitete per pertraukas buvo dainuojama, į ekspedicijas susirinkdavo apie 100 žmonių, dar daugiau suburdavo žygeiviškos kelionės ar šventės.
Istorikų to meto aprašymuose šiam judėjimui skiriama mažai vietos, jis aptariamas kaip vieša kultūrinio gyvenimo alternatyva greta tuo pat metu plūstelėjusių vakarietiškos kultūros formų – domėjimosi džiazu, hipių judėjimu…
Kiek to meto tikrovėje buvo juntamas kraštotyros judėjimas? Kiek jis galėjo veikti aplinką? Ar buvo kokios alternatyvos?