Pavadinimas

Savo vardą keičia ir žmonės, ir organizacijos. Viena, kai tai daroma savanoriškai, kas kita, kai verčia kiti. Visgi lemtingas yra pirmasis vardas, kurį vaikui suteikia tėvai, o organizacijai – jos kūrėjai.
Žodis ramuva Spausdinti

Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva – mūsų bendrijos pavadinimas, jos steigėjų susikurtas pagal Vilniaus miesto ramuvos pavyzdį. Žodis ramuva pradedamas mažąja raide, nes jis vartotas bendrine prasme, vietoj įkyriai brukamų sovietinių klubų (interklubo ir pan.). Buvo tikimasi, kad šis vilniškių judėjimas plėsis, visoje Lietuvoje rasis ramuvos.

Vėliau, sutriuškinus Vilniaus miesto ramuvą, VU kraštotyrininkų vadovai ėmė vengti viešai vartoti ramuvos vardą – ilgokai teko vadintis Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubu. Kai tuometė Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija formaliai suteikė mums klubo statusą ir paprašė vardo, buvo pasakyta: „Ramuva“, nes analogiškai rašytas „Sigmos“ specialaus konstravimo biuro kraštotyros klubo „Alkas“ vardas, folkloro ansamblių vardai ir pan.

Aišku, daugelis VU ramuviškių šios istorijos nežinojo ir rašė, kaip rado atėję į ramuvą (manydami, kad taip buvo visados) ar kaip daroma aplinkui. Tačiau tarpusavyje mes visada šitaip vadinomės ir klausdavome vienas kito „ar pirmadienį ateisi į ramuvą?“.

Dabar derėtų grįžti prie mūsų ramuvos ištakų ir vėl išdidžiai vadintis (ir rašyti): Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva.
 
Romuva ir ramuva Spausdinti

XIV a. kronikininkai Dusburgas su Jerošinu rašo, kad Prūsijos Nadruvoje buvusi pagoniškojo kulto vieta Romow (Romowe), garsėjusi net Lietuvoje ir Livonijoje. Galima spėti, kad to meto prūsų lūpose šios vietos vardas skambėjo rõmavõ, o lietuvių buvo tariamas romavà bei romuvà; iš pastarųjų dviejų lyčių plačiau buvo vartojama romuvà, kurią K. Būga ir atstatė. Prūs. rõmavõ ir liet. romavà bei romuvà yra priesagos -av- bei -uv- darinys iš šaknies, kurią randame būdvardyje prūs. rãm-s 'nuolankus, ramus', liet. rom-as 'romus, ramus' (Daukša), latv. rām-s 'ramus'; ta pačia (tik kito balsių kaitos laipsnio) šaknį turi liet. ram-ùs, ram-ýbė, ram-ìnti, rìm-ti, sanskr. rám-ate 'ilsisi', ram-nãti 'ramina, patenkina', got. rim-is 'ramybė' ir kt.

Vadinasi, Romuva (Romava) iš pradžių buvo bendrinis žodis, reiškęs 'ramybę, ramumą', t. y. greičiausiai 'ramią girios vietą' – 'girios glūdumą'.

Reikia pridurti, kad panašios darybos bendrinį žodį su šaknimi ram- (ne rām-) randame latvių liaudies dainose – latv. ramava 'ramumas, nusiraminimas': Sauleit syltò, maizeit jaukò, tu bòriņu ramav-ena 'Saulyte šiltoji, duonele malonioji, tu esi našlaičių ramumėlis'. Tokį žodį lietuviai tartų ram-uvà 'ramumas' (rečiau – ram-avà), o prūsai – ram-avõ.

Gal kartais prūsams vietoj rõmavõ ir buvo ramavõ (lietuviai čia sakytų ramuvà): atsargiu mano spėjimu ir iš prūs. ramavõ (ne vien iš prūs. rõmavõ) Dusburgui (Jerošinui) galėjo atsirasti romow (romowe).

Vytautas Mažiulis
Ramuva, 1969, sausio 31, p. 3.