Šiame skyriuje publikuojami ramuviškių atsiminimai, pamąstymai apie ramuvos reiškinį, jos žmones ir darbus. Skiltyje „Mūsų mintys“ atsiras vietos ir bendresnio pobūdžio rašiniams, skirtiems Lietuvos gamtai, jos kultūros istorijai, mūsų santykiui su ramuva ir Lietuva.
Kraštotyrininkų ramuvos judėjimas eina iš giliai ir toli, nesunku įžiūrėti jo sąsajas su plačiu prieškario nepriklausomybės metų lituanistiniu sąjūdžiu, likusiu gyvu žmonių atmintyje. Lituanistiniai Mokslų akademijos institutai, lituanistikos – plačiąja prasme – katedros pirmiausia Vilniaus universitete bus buvę lietuvybės židiniai, pokary užnešti brutalios ideologijos pelenų, bet po jais – niekad neišblėsę. Tautosakos, kalbos, etnografijos studijos bei ypač vasaros praktikos ir studentams vėrė akis ir širdis, Lietuvos žmonių dvasią rodė esant gražią, išmintingą ir tvarią.
Nikolajus Michailovas (Nikolai Mikhailov, 1967.06.11 Maskva – 2010.05.25 Udine). 1989 m. baigė Maskvos universiteto klasikinės filologijos specialybę. Prof. Vladimiro Toporovo mokinys. Nuo 1999 m. gyveno Italijoje. Nuo 1992 m. Pisos universitete dėstė rusų kalbą ir slavų mitologiją. 1994–1996 m. dėstė ir Trento universitete. 1998 m. Leideno universitete (Nyderlandai) apgynė daktaro disertaciją „Ankstyvieji slovėnų kalbos paminklai“. Nuo 1998 m. Udinės universiteto profesorius. 1995 m. su Pietro Umberto Dini'u įkūrė ir iki 2004 m. padėjo leisti baltistikos žurnalą Res Balticae. 1998 m. su Monika Kropej ir kitais įkūrė ir leido žurnalą Studia mythologica Slavica. Domėjosi baltų ir slavų mitologija, paskelbė publikacijų.
Jonas Trinkūnas buvo vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos kūrėjų. Tautosakos rinkimas, žygiai per Lietuvos kaimus su studentais, užrašinėjančiais gyvąją tautos kultūrą, jos dainas ir papročius, žadino iš sovietmečio letargo miego širdis ir sielas tų, kurie save iki šiol vadina ramuviais ir žygeiviais.
Gimė Jonas Trinkūnas 1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje. 1957 m. Kaune baigė vidurinę mokyklą, 1965 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete įgijo filologo specialybę.
1967 m. su bendražygiais surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje, sukėlusią galingą dainuojančios revoliucijos bangą. Tik po trejeto metų atsikvošėję KGB agentai bandė ištrinti iš tautos atminties Kernavės Rasas, tačiau jau visuose Lietuvos kampeliuose suskambo folklorinių ir etnografinių ansamblių balsai, nušvito Rasos švenčių ugnys, ėmė rastis kiti tautos gyvasčiai svarbūs ženklai.
Viena iš įsimintinų ramuvos asmenybių buvo kalbininkas Kazimieras Eigminas. Būdamas gerokai vyresnis už daugumą ramuviškių jis visada su jais rasdavo bendrą kalbą – ne tik kas vasarą važiavo į ramuvos ekspedicijas, kur rinko vietovardžius ir kitą kalbos medžiagą, bet ir ėjo su studentais į žygius, energingai šoko vakaronėse, pasakojo anekdotus ir rodė fokusus.
Jo atminimui bendradarbiai kartu su ramuviškiais išleido knygą „Homo sum. Žodžiai Kazimierui Eigminui“ (Vilnius, 1998). Jon sugulė Kazimiero artimųjų, studijų ir darbo draugų, gausybės žygių (prieš ateidamas į ramuvą Kazimieras daug keliavo su Lietuvos mokslų akademijos, Vilniaus universiteto žygeiviais) bendrakeleivių, Vilniaus miesto kraštotyros ekspedicijų dalyvių ir VU ramuviškių atsiminimai.
Švilpukas. Vagonas. Tyla.
Ilgas ėjimas per sniegą.
Pasišiaušus tuteišio galva.
Griūvančios dvaro sienos.
Aviečių karšta arbata –
Paskui, pasibaigus dienai.
Pokalbis slenka lėtai –
Tarsi tamsa į kiemus.
Ištirpsta rutinos ūkuos
Prisiminimų salos.
Tik suskamba iš tamsos
Lyg šviesa – „Stovi žirgelis...“
Ir užgriūva lyg lavina
Melodijos, dienos ir naktys...
Tu turėjai šitai kadais,
Tad nedrįski dabar prarasti.
Daiva Kazirskytė, 2011 m.
Ramuviškių mintys, atsiminimai apie buvimą ramuvoje bei šiaip rašiniai, susiję su Lietuva, jos gamta, kultūros istorija. Čia galėtų būti pateikiamos ir nuorodos į radijo bei televizijos laidas, publikacijas interneto portaluose – šaltinius, kurie nepatenka į šios svetainės bibliografijos dalį, skirtą fiksuoti spausdintoms publikacijoms.