Mūsų žemės ženklai yra laukai ir miškai, upės ir ežerai, pilkapiai ir piliakalniai, kaimai ir miestai. Vieni jų – gamtos, kiti – žmogaus rankų kūriniai. Panašiai yra ir su ramuvos ženklais – vieni buvo tiesiogiai perimti iš tautos kūrybos, kiti išradingai perdirbti, treti sukurti pačių ramuviškių.
XIV a. kronikininkai Dusburgas su Jerošinu rašo, kad Prūsijos Nadruvoje buvusi pagoniškojo kulto vieta Romow (Romowe), garsėjusi net Lietuvoje ir Livonijoje. Galima spėti, kad to meto prūsų lūpose šios vietos vardas skambėjo rõmavõ, o lietuvių buvo tariamas romavà bei romuvà; iš pastarųjų dviejų lyčių plačiau buvo vartojama romuvà, kurią K. Būga ir atstatė. Prūs. rõmavõ ir liet. romavà bei romuvà yra priesagos -av- bei -uv- darinys iš šaknies, kurią randame būdvardyje prūs. rãm-s 'nuolankus, ramus', liet. rom-as 'romus, ramus' (Daukša), latv. rām-s 'ramus'; ta pačia (tik kito balsių kaitos laipsnio) šaknį turi liet. ram-ùs, ram-ýbė, ram-ìnti, rìm-ti, sanskr. rám-ate 'ilsisi', ram-nãti 'ramina, patenkina', got. rim-is 'ramybė' ir kt.
Vadinasi, Romuva (Romava) iš pradžių buvo bendrinis žodis, reiškęs 'ramybę, ramumą', t. y. greičiausiai 'ramią girios vietą' – 'girios glūdumą'.
Reikia pridurti, kad panašios darybos bendrinį žodį su šaknimi ram- (ne rām-) randame latvių liaudies dainose – latv. ramava 'ramumas, nusiraminimas': Sauleit syltò, maizeit jaukò, tu bòriņu ramav-ena 'Saulyte šiltoji, duonele malonioji, tu esi našlaičių ramumėlis'. Tokį žodį lietuviai tartų ram-uvà 'ramumas' (rečiau – ram-avà), o prūsai – ram-avõ.
Gal kartais prūsams vietoj rõmavõ ir buvo ramavõ (lietuviai čia sakytų ramuvà): atsargiu mano spėjimu ir iš prūs. ramavõ (ne vien iš prūs. rõmavõ) Dusburgui (Jerošinui) galėjo atsirasti romow (romowe).
Vytautas Mažiulis
Ramuva, 1969, sausio 31, p. 3.
Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva – mūsų bendrijos pavadinimas, jos steigėjų susikurtas pagal Vilniaus miesto ramuvos pavyzdį. Žodis ramuva pradedamas mažąja raide, nes jis vartotas bendrine prasme, vietoj įkyriai brukamų sovietinių klubų (interklubo ir pan.). Buvo tikimasi, kad šis vilniškių judėjimas plėsis, visoje Lietuvoje rasis ramuvos.
Vėliau, sutriuškinus Vilniaus miesto ramuvą, VU kraštotyrininkų vadovai ėmė vengti viešai vartoti ramuvos vardą – ilgokai teko vadintis Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubu. Kai tuometė Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija formaliai suteikė mums klubo statusą ir paprašė vardo, buvo pasakyta: „Ramuva“, nes analogiškai rašytas „Sigmos“ specialaus konstravimo biuro kraštotyros klubo „Alkas“ vardas, folkloro ansamblių vardai ir pan.
Aišku, daugelis VU ramuviškių šios istorijos nežinojo ir rašė, kaip rado atėję į ramuvą (manydami, kad taip buvo visados) ar kaip daroma aplinkui. Tačiau tarpusavyje mes visada šitaip vadinomės ir klausdavome vienas kito „ar pirmadienį ateisi į ramuvą?“.
Dabar derėtų grįžti prie mūsų ramuvos ištakų ir vėl išdidžiai vadintis (ir rašyti): Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva.
Įsiklausykite. /
Ar girdite, ką šnabžda ežero vilnys? /
Įsiklausykite. /
Ar girdite, ką ošia senos pušys? /
Ar girdite amžinąją gamtos šneką, mūsų žemės balsą? /
Įsiklausykite atvira jaunatviška širdimi. /
Jūs išgirsite, nes jauni pakyla aukščiau kasdienybės,
aukščiau pilkų rūpesčių, aukščiau abejingumo. /
Jūs norite būti kraštotyrininkai, todėl privalote išgirsti. /
Juk kraštotyrininkai nueina ten, kur nebūta, suranda tai,
kas nerasta, prakalbina tą, kas ilgus metus tylėjo. /
Aš tikiu, kad čia susirinko tie, kurie verti ramuviškio vardo, kurie
mokės jį pateisinti ir savo darbais garsins senąjį Vilniaus Universitetą. /
Tad sustokite čia, praeities ir ateities kryžkelėje,
kur dega Didžiojo Pažinimo ugnis, kur liepsną plaiksto keturi vėjai. /
Iš vienos pusės Šiaurys skydą žvangina,
iš kitos Pietys, praeities gaisrų dūmus atnešantis,
iš trečios - su Saule užtekančia,
iš ketvirtos - su Baltijos ošimu. /
Susikaupkite ir kartokite: /
Ne miestų turtingumu, /
Ne pilių tvirtumu, /
Ne drabužių puošnumu garsėja tautos, /
O išlaikydamos ir puoselėdamos gimtąją kalbą, /
Papročius, dainas ir legendas, /
Savo liaudies didvyriškų žygių aidus. /
Būsim verti protėvių kanklių, /
Būsim verti tėvų kovos, /
Būsim verti šiandienos darbų metraštininkai. /
Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva
Priesaika
Teksto metmenis sukūrė Rimantas Kasparas apie 1975–1977 m.
Dabartinį variantą apie 1977–1980 m. rašė
Viktoras Dagys, Daina Gapšytė, Gražina Kadžytė.
Redagavo Artūras Judžentis 1988 m.
***ramuva*******1990.X.5*******ramuva*******V.Dagio*archyvas*******ramuva*
Yra senajame Vilniaus universitete kraštotyrininkų ramuva. Ji – didžioji pradžių pradžia ir priežasčių priežastis. Šioje litanijoje chronologiškai pateikiami svarbiausi istoriniai įvykiai.
Pirmoji jos dalis – „Iš kur ramuva prasidėjo?“ – apie klubo gimdytojus – studentus. Antroji dalis skirta rimtesniems žmonėms, sakytume, ramuvos krikštatėviams – moksliniams klubo vadovams. Trečioje dalyje charakterizuojamos klubo surengtos kompleksinės kraštotyros ekspedicijos. Ketvirtoji dalis pasakoja VU kraštotyrininkų ramuvos vestuvių ir raiškesnių meilių istoriją.
Litanija yra Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos permanentinis kūrinys, tebekuriamas šiandien. Jis niekada nebus užbaigtas.
Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos
L I T A N I J A
Yra senajame Vilniaus universitete kraštotyrininkų ramuva. Ji - didžioji
pradžių pradžia ir priežasčių priežastis. Šioje litanijoje chronologiškai
pateikiami svarbiausi istoriniai įvykiai.
Pirmoji jos dalis "Iš kur ramuva prasidėjo?" - apie klubo gimdytojus -
studentus. Antroji dalis skirta rimtesniems žmonėms, sakytume, ramuvos
krikštatėviams - moksliniams klubo vadovams. Trečioje dalyje charakteri-
zuojamos klubo surengtos kompleksinės kraštotyros ekspedicijos. Ketvirtoji
dalis pasakoja VU kraštotyrininkų ramuvos vestuvių ir raiškesnių meilių
istoriją.
Litanija yra Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos permanentinis
kūrinys, tebekuriamas šiandien. Jis niekada nebus užbaigtas.
Savo vardą keičia ir žmonės, ir organizacijos. Viena, kai tai daroma savanoriškai, kas kita, kai verčia kiti. Visgi lemtingas yra pirmasis vardas, kurį vaikui suteikia tėvai, o organizacijai – jos kūrėjai.
Naujiems ramuvos nariams spalio ar lapkričio mėnesį buvo rengiamos vadinamosios krikštynos. Jų metu naujokai, miško tamsoje įveikę švelnių sunkumų ir kerinčių reginių kupiną kelią, turėjo prisiekti. Daugelis ramuvos krikštynų vyko prie Žeimenio ežero, Pakretuonės malūne, tai atsispindi ir ramuviškių priesaikoje.