|
Ši interneto svetainė skirta reiškiniui, vadinamam Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva. Oficialiai ji veikė nuo 1970 iki 1997 metų. Nors iš tikrųjų ji nėra niekur dingusi, nes ramuva – tai pirmiausia žmonės, mylintys savo tautos kultūrą, ją gaivinantys ir skleidžiantys.
Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos darbuotė itin gyva ir reikšminga buvo prievartinio tarybinio internacionalizmo metais, kai visa intelektinė veikla, kraštotyros ypač, buvo griežtai kontroliuojama tuometinės valdžios, kai už tautinių vertybių puoselėjimą galėjai netekti darbo ar net atsidurti kalėjime.
Kelios ramuviškių kartos, baigusios Vilniaus universitetą, dabar yra išsklidusios po visą Lietuvą, tad progų didesniu būriu susitikti, ramiai pasišnekėti tepasitaiko nedažnai. Ši svetainė, be kita ko, padės jiems gaivinti studijų laikų prisiminimus, sužinoti apie naujausius ramuviškių renginius. |
|
„YouTube“ saugykloje pateiktas pokalbių su vienu iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos kūrėjų Jonu Trinkūnu ciklas „Protėvių pasaulėjauta ir dabartis“. Tai devynių vaizdo įrašų serija, kiekvieno įrašo trukmė apie 40–50 minučių. Joną Trinkūną kalbina Jonas Vaiškūnas, pokalbyje dalyvauja Inija Trinkūnienė. Įrašų ciklą parengė Virginijus Kašinskas 2012 m.
Antrasis pokalbis pavadintas „Ramuva: etnokultūrinis ir folklorinis sąjūdis“, čia Jonas Trinkūnas pasakoja apie laikotarpį nuo 1960 iki 1971 metų – savo lituanistikos studijų VU laikus, žygeivių judėjimo pradžią, pirmąsias Rasos šventes, Vilniaus miesto ramuvos ir VU kraštotyrininkų ramuvos susikūrimą.
Trečiajame pokalbyje „Tai buvo didelė įtampa“ Jonas Trinkūnas dalijasi prisiminimais apie darbą VU Filosofijos katedroje, saugumo tarnybų represijas, tolesnį savo gyvenimą be galimybės įsidarbinti (jam buvo leista dirbti tik fizinį darbą).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva – mūsų bendrijos pavadinimas, jos steigėjų susikurtas pagal Vilniaus miesto ramuvos pavyzdį. Žodis ramuva pradedamas mažąja raide, nes jis vartotas bendrine prasme, vietoj įkyriai brukamų sovietinių klubų (interklubo ir pan.). Buvo tikimasi, kad šis vilniškių judėjimas plėsis, visoje Lietuvoje rasis ramuvos.
Vėliau, sutriuškinus Vilniaus miesto ramuvą, VU kraštotyrininkų vadovai ėmė vengti viešai vartoti ramuvos vardą – ilgokai teko vadintis Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubu. Kai tuometė Kraštotyros ir paminklų apsaugos draugija formaliai suteikė mums klubo statusą ir paprašė vardo, buvo pasakyta: „Ramuva“, nes analogiškai rašytas „Sigmos“ specialaus konstravimo biuro kraštotyros klubo „Alkas“ vardas, folkloro ansamblių vardai ir pan.
Aišku, daugelis VU ramuviškių šios istorijos nežinojo ir rašė, kaip rado atėję į ramuvą (manydami, kad taip buvo visados) ar kaip daroma aplinkui. Tačiau tarpusavyje mes visada šitaip vadinomės ir klausdavome vienas kito „ar pirmadienį ateisi į ramuvą?“.
Dabar derėtų grįžti prie mūsų ramuvos ištakų ir vėl išdidžiai vadintis (ir rašyti) Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva. |
|
|
Kraštotyrininkų ramuvos judėjimas eina iš giliai ir toli, nesunku įžiūrėti jo sąsajas su plačiu prieškario nepriklausomybės metų lituanistiniu sąjūdžiu, likusiu gyvu žmonių atmintyje.
Apskritai ramuvos ištakų, postūmių link jos galėjo būti – ir buvo – kuo įvairiausių, neatsiejamų taip pat ir nuo kiekvieno žmogaus, būsimos ramuvos pusėn ėjusio, asmeninės gyvenimiškosios ir intelektinės patirties, pagaliau nuo bendrų visuomenės nusiteikimų bei įvykių ne tik Lietuvoje, bet ir pasauly. Žmonių, kurių širdies reikalas buvo tą galimybę paversti tikrove, taip pat radosi.
...1970 m. vasario 27 d. Vilniaus universiteto laikraščio „Tarybinis studentas“ puslapis skiriamas Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos veiklai. Straipsnelis, kurį pasirašo Arvydas Šliogeris, pirmasis oficialus ramuvos vadovas (faktiškai vadovavo Jonas Trinkūnas), vadinasi „Kviečiame į mūsų ramuvą“. Kitu straipsneliu Viktorija Daujotytė kviečia į Martyno Mažvydo atminimui skirtą vakarą, įvyksiantį 1970 m. kovo 4 d. Šis vakaras ir laikomas pirmuoju viešu jau įvardytos Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos renginiu.
Skaityti daugiau... |
|
Pokalbis su Ozolu, išspausdintas žurnalo „Liaudies kultūra“ 2007 m. Nr. 5.
Šį kartą filosofas, Nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos centro partijos kūrėjas prisimena lituanistikos studijų metus, pirmuosius savarankiškos kultūrinės veiklos barus ir 8-ojo dešimtmečio „Ramuvą“ – 1970-ųjų metų ekspediciją Dūkštose bei vėlesnes tikrumo, sakralumo paieškas…
Rūpėtų atsigręžti į 7–8 dešimtmetį ir prisiminti kraštotyros sąjūdžio istoriją – kai Vilniaus universitete per pertraukas buvo dainuojama, į ekspedicijas susirinkdavo apie 100 žmonių, dar daugiau suburdavo žygeiviškos kelionės ar šventės.
Istorikų to meto aprašymuose šiam judėjimui skiriama mažai vietos, jis aptariamas kaip vieša kultūrinio gyvenimo alternatyva greta tuo pat metu plūstelėjusių vakarietiškos kultūros formų – domėjimosi džiazu, hipių judėjimu…
Kiek to meto tikrovėje buvo juntamas kraštotyros judėjimas? Kiek jis galėjo veikti aplinką? Ar buvo kokios alternatyvos?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Trijų ramuviškių pokalbis „Laisvosios bangos“ radijo laidoje „Korys“ 2013 m. kovo 9 d.
„Nepriklausomybės atkūrimo dienai artėjant – kokią Lietuvą kuriame?“: Audrys Antanaitis kalbasi su „Versmės“ leidyklos vadovu Petru Jonušu ir VU kraštotyrininkų ramuvos vadovu, daugelio „Lietuvos valsčių“ monografijų sudarytoju Venantu Mačiekumi.
Laidos garso įrašai: I dalis, II dalis.
... |
|
Viena iš įsimintinų ramuvos asmenybių buvo kalbininkas Kazimieras Eigminas. Būdamas gerokai vyresnis už daugumą ramuviškių jis visada su jais rasdavo bendrą kalbą – ne tik kas vasarą važiavo į ramuvos ekspedicijas, kur rinko vietovardžius ir kitą kalbos medžiagą, bet ir ėjo su studentais į žygius, energingai šoko vakaronėse, pasakojo anekdotus ir rodė fokusus.