|
Knygnešystė – XIX amžiaus Lietuvos istorijos fenomenas, patriotinė veikla, nukreipta prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią daugiau kaip 40 metų. Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba, tiksliau, parašytas naudojantis lotyniško pagrindo abėcėle. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Lietuviški leidiniai buvo spausdinami užsienyje (tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje, Amerikoje), nelegaliai gabenami per sieną ir platinami Lietuvoje, kuri tuo metu buvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje.
 Knygnešys – žodis, sunkiai išverčiamas į kitas kalbas. Jį galima tik nusakyti ir paaiškinti jo reikšmę. Savitai ir išradingai tą padarė italų kalbininkas Pietro U. Dini savo knygoje „Baltijos žiedas“, knygnešį pavadinęs portalibri ir šalia paaiškinęs: contrabbandieri della Lituanita – pažodžiui išvertus – lietuviškumo kontrabandininkas. Ko gero, toks šio žodžio ir viso reiškinio apibūdinimas yra vienas tiksliausių.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Pokalbis su Ozolu, išspausdintas žurnalo „Liaudies kultūra“ 2007 m. Nr. 5.
Šį kartą filosofas, Nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos centro partijos kūrėjas prisimena lituanistikos studijų metus, pirmuosius savarankiškos kultūrinės veiklos barus ir 8-ojo dešimtmečio „Ramuvą“ – 1970-ųjų metų ekspediciją Dūkštose bei vėlesnes tikrumo, sakralumo paieškas…
Rūpėtų atsigręžti į 7–8 dešimtmetį ir prisiminti kraštotyros sąjūdžio istoriją – kai Vilniaus universitete per pertraukas buvo dainuojama, į ekspedicijas susirinkdavo apie 100 žmonių, dar daugiau suburdavo žygeiviškos kelionės ar šventės.
Istorikų to meto aprašymuose šiam judėjimui skiriama mažai vietos, jis aptariamas kaip vieša kultūrinio gyvenimo alternatyva greta tuo pat metu plūstelėjusių vakarietiškos kultūros formų – domėjimosi džiazu, hipių judėjimu…
Kiek to meto tikrovėje buvo juntamas kraštotyros judėjimas? Kiek jis galėjo veikti aplinką? Ar buvo kokios alternatyvos?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Ramuviškiai Klaudijus Driskius ir Regimantas Pranaitis 2020 m. Kalėdų išvakarėse išleido knygą „Tirpstanti tapatybė: Baltarusijos lietuviai“ (V.: Tautos paveldo tyrimai, 2020, 192 p.) Fotografijos ir tekstai knygai-albumui sukurti remiantis 28 ekspedicijų, surengtų į Baltarusijos lietuvių gyvenamas vietoves, medžiaga. 2012—2018 m. dirbta Astrave, Ašmenoje, Duboke, Gervėčiuose, Gėliūnuose, Galčiūnuose, Giriose, Kerplėšinėje, Knystuškėse, Mockose, Petrikuose, Varnionyse. Dauguma šių kaimų ir miestelių yra Astravo atominės elektrinės kaimynystėje, vos už kelių kilometrų. Krašto gyvenimas atspindėtas per charakteringų žmonių portretus, įamžintas krikštynas, vestuves, laidotuves. Albume išryškinti tradiciniai amatai ir gyventojų kasdienis darbas, gausus kalendorinių švenčių ratas: Velykų šventės, Sekminių papročiai, gegužinės ir birželinės pamaldos, Švč. Trejybės atlaidai, kryžiaus kelias palei Nerį (Viliją) Duboke, Žolinė, Kalėdos. Atskira albumo dalis — tekstai. Juose autentiškais žmonių liudijimais užfiksuota istorinė krašto praeitis ir XXI a. pirmi dešimtmečiai. Norintys įsigyti knygą gali susisiekti su Klaudijumi Driskiumi: tel. 8 699 48388, el. p. klaudijus.driskius@gmail.com Pateikiame vieną tekstą iš šios knygos — Algio Karmazos pasakojimą, užrašytą Vilniuje 2020 m., bei dvi nuotraukas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Vlado Braziūno pranešimas, skaitytas 2018 m. spalio 24 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida ir reikšmė“, skirtoje Atkurtos Lietuvos 100-mečiui, folklorinio judėjimo ir žygeivystės 50-mečiui
* * *
ąžuolėli šimtašaki
ar tave ši žemė sakė
ar mane, kai ryto metą
raibą plunksną žaibas meta
ar meni, kaip gyveni
mano žemės armeny
brankini ak žaibo grūdą
žiemkenty, ir mano būdą
apkabinki mintį lėtą
mano žemės išmylėtą
mano tvinksinčias rankas
ir kas žingsnis naują kas
kas mus skiria, kas mus sieja
kas be vėjo mus pasėja
kas diena: ant ilgo lauko
lygų liemenį užaugo
Šitas eilėraštis, parašytas daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, man pasirodė kažkodėl svarbus, nes atpažįstu jį kaip kiaurai persmelktą tradicinės mūsų pasaulėvokos, teigiančios, jog dygęs esi vidur lauko ar pasaulio marių, ant tėvulio dvaro, pats esi galingas pasaulio medis, tas ąžuolas ąžuolėlis, nors gal, kaip sako šį eilėraštį pakursčiusi mįslė, – ir linas ar kitas šventas žolynas… Čia slypi paprastas ir aiškus žmogaus orumo, taip pat ir tautinio orumo, savivertės ir dvasios laisvės kodas. Man įtvirtintas – Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ir apskritai viso ano meto tautinio sąjūdžio. Per Petro Zalansko, per Onos Vaškaitės-Bluzmienės, pagaliau per Marcelės Paulauskienės ar Veronikos Janulevičiūtės, per dešimtis, šimtus, per tūkstančius kitų žmonių lūpų…
Atsiprašau, kad kalbu apie save, bet mokslininkas nesu. Galiu būti liudytojas ar tipiškas pavyzdys savo kartos žmogaus, kuriam pasisekė: Pasvalio šaknys, ramuvos liemuo, literatūrinės ir kitokios šakos šakelės… Tokios būtų trys mano pasaulio sferos, galėtų būti ir trys svarbiausios autobiografijos dalys. Laja sulapoja, bet maitinančios šaknys, lają laikantis kamienas – niekur nedingsta, kol esi gyvas. Be Pasvalio šaknų, be ramuvos kamieno jokia mano laja nešlamėtų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
 Jonas Trinkūnas buvo vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos kūrėjų. Tautosakos rinkimas, žygiai per Lietuvos kaimus su studentais, užrašinėjančiais gyvąją tautos kultūrą, jos dainas ir papročius, žadino iš sovietmečio letargo miego širdis ir sielas tų, kurie save iki šiol vadina ramuviais ir žygeiviais.
Gimė Jonas Trinkūnas 1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje. 1957 m. Kaune baigė vidurinę mokyklą, 1965 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete įgijo filologo specialybę. 1967 m. su bendražygiais surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje, sukėlusią galingą dainuojančios revoliucijos bangą. Tik po trejeto metų atsikvošėję KGB agentai bandė ištrinti iš tautos atminties Kernavės Rasas, tačiau jau visuose Lietuvos kampeliuose suskambo folklorinių ir etnografinių ansamblių balsai, nušvito Rasos švenčių ugnys, ėmė rastis kiti tautos gyvasčiai svarbūs ženklai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva – mūsų bendrijos pavadinimas, jos steigėjų susikurtas pagal Vilniaus miesto ramuvos pavyzdį. Žodis ramuva pradedamas mažąja raide, nes jis vartotas bendrine prasme, vietoj įkyriai brukamų sovietinių klubų (interklubo ir pan.). Buvo tikimasi, kad šis vilniškių judėjimas plėsis, visoje Lietuvoje rasis ramuvos.
Vėliau, sutriuškinus Vilniaus miesto ramuvą, VU kraštotyrininkų vadovai ėmė vengti viešai vartoti ramuvos vardą – ilgokai teko vadintis Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubu. Kai tuometė Kraštotyros ir paminklų apsaugos draugija formaliai suteikė mums klubo statusą ir paprašė vardo, buvo pasakyta: „Ramuva“, nes analogiškai rašytas „Sigmos“ specialaus konstravimo biuro kraštotyros klubo „Alkas“ vardas, folkloro ansamblių vardai ir pan.
Aišku, daugelis VU ramuviškių šios istorijos nežinojo ir rašė, kaip rado atėję į ramuvą (manydami, kad taip buvo visados) ar kaip daroma aplinkui. Tačiau tarpusavyje mes visada šitaip vadinomės ir klausdavome vienas kito „ar pirmadienį ateisi į ramuvą?“.
Dabar derėtų grįžti prie mūsų ramuvos ištakų ir vėl išdidžiai vadintis (ir rašyti) Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva. |
|
