|
Vlado Braziūno pranešimas, skaitytas 2018 m. spalio 24 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida ir reikšmė“, skirtoje Atkurtos Lietuvos 100-mečiui, folklorinio judėjimo ir žygeivystės 50-mečiui
* * *
ąžuolėli šimtašaki
ar tave ši žemė sakė
ar mane, kai ryto metą
raibą plunksną žaibas meta
ar meni, kaip gyveni
mano žemės armeny
brankini ak žaibo grūdą
žiemkenty, ir mano būdą
apkabinki mintį lėtą
mano žemės išmylėtą
mano tvinksinčias rankas
ir kas žingsnis naują kas
kas mus skiria, kas mus sieja
kas be vėjo mus pasėja
kas diena: ant ilgo lauko
lygų liemenį užaugo
Šitas eilėraštis, parašytas daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, man pasirodė kažkodėl svarbus, nes atpažįstu jį kaip kiaurai persmelktą tradicinės mūsų pasaulėvokos, teigiančios, jog dygęs esi vidur lauko ar pasaulio marių, ant tėvulio dvaro, pats esi galingas pasaulio medis, tas ąžuolas ąžuolėlis, nors gal, kaip sako šį eilėraštį pakursčiusi mįslė, – ir linas ar kitas šventas žolynas… Čia slypi paprastas ir aiškus žmogaus orumo, taip pat ir tautinio orumo, savivertės ir dvasios laisvės kodas. Man įtvirtintas – Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ir apskritai viso ano meto tautinio sąjūdžio. Per Petro Zalansko, per Onos Vaškaitės-Bluzmienės, pagaliau per Marcelės Paulauskienės ar Veronikos Janulevičiūtės, per dešimtis, šimtus, per tūkstančius kitų žmonių lūpų…
Atsiprašau, kad kalbu apie save, bet mokslininkas nesu. Galiu būti liudytojas ar tipiškas pavyzdys savo kartos žmogaus, kuriam pasisekė: Pasvalio šaknys, ramuvos liemuo, literatūrinės ir kitokios šakos šakelės… Tokios būtų trys mano pasaulio sferos, galėtų būti ir trys svarbiausios autobiografijos dalys. Laja sulapoja, bet maitinančios šaknys, lają laikantis kamienas – niekur nedingsta, kol esi gyvas. Be Pasvalio šaknų, be ramuvos kamieno jokia mano laja nešlamėtų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Pokalbis su Ozolu, išspausdintas žurnalo „Liaudies kultūra“ 2007 m. Nr. 5.
Šį kartą filosofas, Nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos centro partijos kūrėjas prisimena lituanistikos studijų metus, pirmuosius savarankiškos kultūrinės veiklos barus ir 8-ojo dešimtmečio „Ramuvą“ – 1970-ųjų metų ekspediciją Dūkštose bei vėlesnes tikrumo, sakralumo paieškas…
Rūpėtų atsigręžti į 7–8 dešimtmetį ir prisiminti kraštotyros sąjūdžio istoriją – kai Vilniaus universitete per pertraukas buvo dainuojama, į ekspedicijas susirinkdavo apie 100 žmonių, dar daugiau suburdavo žygeiviškos kelionės ar šventės.
Istorikų to meto aprašymuose šiam judėjimui skiriama mažai vietos, jis aptariamas kaip vieša kultūrinio gyvenimo alternatyva greta tuo pat metu plūstelėjusių vakarietiškos kultūros formų – domėjimosi džiazu, hipių judėjimu…
Kiek to meto tikrovėje buvo juntamas kraštotyros judėjimas? Kiek jis galėjo veikti aplinką? Ar buvo kokios alternatyvos?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
„YouTube“ saugykloje pateiktas pokalbių su vienu iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos kūrėjų Jonu Trinkūnu ciklas „Protėvių pasaulėjauta ir dabartis“. Tai devynių vaizdo įrašų serija, kiekvieno įrašo trukmė apie 40–50 minučių. Joną Trinkūną kalbina Jonas Vaiškūnas, pokalbyje dalyvauja Inija Trinkūnienė. Įrašų ciklą parengė Virginijus Kašinskas 2012 m.
Antrasis pokalbis pavadintas „Ramuva: etnokultūrinis ir folklorinis sąjūdis“, čia Jonas Trinkūnas pasakoja apie laikotarpį nuo 1960 iki 1971 metų – savo lituanistikos studijų VU laikus, žygeivių judėjimo pradžią, pirmąsias Rasos šventes, Vilniaus miesto ramuvos ir VU kraštotyrininkų ramuvos susikūrimą.
Trečiajame pokalbyje „Tai buvo didelė įtampa“ Jonas Trinkūnas dalijasi prisiminimais apie darbą VU Filosofijos katedroje, saugumo tarnybų represijas, tolesnį savo gyvenimą be galimybės įsidarbinti (jam buvo leista dirbti tik fizinį darbą).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Jonas Trinkūnas (1939.02.28 Klaipėda – 2014.01.20 Vilnius). 1957 m. Kaune baigė vidurinę mokyklą, 1965 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete įgijo filologo specialybę.
1967 m. su bendražygiais surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje, sukėlusią galingą dainuojančios revoliucijos bangą. Tik po trejeto metų atsikvošėję KGB agentai bandė ištrinti iš tautos atminties Kernavės Rasas, tačiau jau visuose Lietuvos kampeliuose suskambo folklorinių ir etnografinių ansamblių balsai, nušvito Rasos švenčių ugnys, ėmė rastis kiti tautos gyvasčiai svarbūs ženklai.
Jonas Trinkūnas buvo vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos kūrėjų. Tautosakos rinkimas, žygiai per Lietuvos kaimus su studentais, užrašinėjančiais gyvąją tautos kultūrą, jos dainas ir papročius, žadino iš sovietmečio letargo miego širdis ir sielas tų, kurie save iki šiol vadina ramuviais ir žygeiviais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Viena iš įsimintinų ramuvos asmenybių buvo kalbininkas Kazimieras Eigminas. Būdamas gerokai vyresnis už daugumą ramuviškių jis visada su jais rasdavo bendrą kalbą – ne tik kas vasarą važiavo į ramuvos ekspedicijas, kur rinko vietovardžius ir kitą kalbos medžiagą, bet ir ėjo su studentais į žygius, energingai šoko vakaronėse, pasakojo anekdotus ir rodė fokusus.
Jo atminimui bendradarbiai kartu su ramuviškiais išleido knygą „Homo sum. Žodžiai Kazimierui Eigminui“ (Vilnius, 1998). Jon sugulė Kazimiero artimųjų, studijų ir darbo draugų, gausybės žygių (prieš ateidamas į ramuvą Kazimieras daug keliavo su Lietuvos mokslų akademijos, Vilniaus universiteto žygeiviais) bendrakeleivių, Vilniaus miesto kraštotyros ekspedicijų dalyvių ir VU ramuviškių atsiminimai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva – mūsų bendrijos pavadinimas, jos steigėjų susikurtas pagal Vilniaus miesto ramuvos pavyzdį. Žodis ramuva pradedamas mažąja raide, nes jis vartotas bendrine prasme, vietoj įkyriai brukamų sovietinių klubų (interklubo ir pan.). Buvo tikimasi, kad šis vilniškių judėjimas plėsis, visoje Lietuvoje rasis ramuvos.
Vėliau, sutriuškinus Vilniaus miesto ramuvą, VU kraštotyrininkų vadovai ėmė vengti viešai vartoti ramuvos vardą – ilgokai teko vadintis Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubu. Kai tuometė Kraštotyros ir paminklų apsaugos draugija formaliai suteikė mums klubo statusą ir paprašė vardo, buvo pasakyta: „Ramuva“, nes analogiškai rašytas „Sigmos“ specialaus konstravimo biuro kraštotyros klubo „Alkas“ vardas, folkloro ansamblių vardai ir pan.
Aišku, daugelis VU ramuviškių šios istorijos nežinojo ir rašė, kaip rado atėję į ramuvą (manydami, kad taip buvo visados) ar kaip daroma aplinkui. Tačiau tarpusavyje mes visada šitaip vadinomės ir klausdavome vienas kito „ar pirmadienį ateisi į ramuvą?“.
Dabar derėtų grįžti prie mūsų ramuvos ištakų ir vėl išdidžiai vadintis (ir rašyti) Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva. |
|
