Navigation

Vlado Braziūno pranešimas, skaitytas 2018 m. spalio 24 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida ir reikšmė“, skirtoje Atkurtos Lietuvos 100-mečiui, folklorinio judėjimo ir žygeivystės 50-mečiui

* * *

ąžuolėli šimtašaki
ar tave ši žemė sakė
ar mane, kai ryto metą
raibą plunksną žaibas meta

ar meni, kaip gyveni
mano žemės armeny
brankini ak žaibo grūdą
žiemkenty, ir mano būdą

apkabinki mintį lėtą
mano žemės išmylėtą
mano tvinksinčias rankas
ir kas žingsnis naują kas

kas mus skiria, kas mus sieja
kas be vėjo mus pasėja
kas diena: ant ilgo lauko
lygų liemenį užaugo

Šitas eilėraštis, parašytas daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, man pasirodė kažkodėl svarbus, nes atpažįstu jį kaip kiaurai persmelktą tradicinės mūsų pasaulėvokos, teigiančios, jog dygęs esi vidur lauko ar pasaulio marių, ant tėvulio dvaro, pats esi galingas pasaulio medis, tas ąžuolas ąžuolėlis, nors gal, kaip sako šį eilėraštį pakursčiusi mįslė, – ir linas ar kitas šventas žolynas… Čia slypi paprastas ir aiškus žmogaus orumo, taip pat ir tautinio orumo, savivertės ir dvasios laisvės kodas. Man įtvirtintas – Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ir apskritai viso ano meto tautinio sąjūdžio. Per Petro Zalansko, per Onos Vaškaitės-Bluzmienės, pagaliau per Marcelės Paulauskienės ar Veronikos Janulevičiūtės, per dešimtis, šimtus, per tūkstančius kitų žmonių lūpų…

Atsiprašau, kad kalbu apie save, bet mokslininkas nesu. Galiu būti liudytojas ar tipiškas pavyzdys savo kartos žmogaus, kuriam pasisekė: Pasvalio šaknys, ramuvos liemuo, literatūrinės ir kitokios šakos šakelės… Tokios būtų trys mano pasaulio sferos, galėtų būti ir trys svarbiausios autobiografijos dalys. Laja sulapoja, bet maitinančios šaknys, lają laikantis kamienas – niekur nedingsta, kol esi gyvas. Be Pasvalio šaknų, be ramuvos kamieno jokia mano laja nešlamėtų.

Per visas ilgesnes tuometes šventes ir dažną savaitgalį ramuviškiai išsirengdavo į pažintines keliones po Lietuvą.

Sekmadieniais buvo vykstama į lengvus vienos dienos pasivaikščiojimus po Vilniaus ar gretimų rajonų vietoves. Daugybei tokių žygelių vadovavo Venantas, pateikdavęs daug istorinių žinių apie lankomas vietas, tačiau ir kiti žygių vadai turėjo visokių sumanymų ir išsivesdavo ramuviškius savais takais.

Ypatingai daug įspūdžių likdavo iš daugiadienių žygių, kurių metu per tris ar keturias dienas buvo galima nemažai nueiti, daug pamatyti ir smagiai pabendrauti, padainuoti vakarais, o ir atsigulus kurį laiką užmigti dar neleisdavo linksmi pasakojimai.

Ši interneto svetainė skirta reiškiniui, vadinamam Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva. Oficialiai ji veikė nuo 1970 iki 1997 metų. Nors iš tikrųjų ji nėra niekur dingusi, nes ramuva – tai pirmiausia žmonės, mylintys savo tautos kultūrą, ją gaivinantys ir skleidžiantys.

Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos darbuotė itin gyva ir reikšminga buvo prievartinio tarybinio internacionalizmo metais, kai visa intelektinė veikla, kraštotyros ypač, buvo griežtai kontroliuojama tuometinės valdžios, kai už tautinių vertybių puoselėjimą galėjai būti išmestas iš universiteto, netekti darbo ar net atsidurti kalėjime.

Kelios ramuviškių kartos, baigusios Vilniaus universitetą, dabar yra išsklidusios po visą Lietuvą, tad progų didesniu būriu susitikti, ramiai pasišnekėti tepasitaiko nedažnai. Ši svetainė, be kita ko, padės jiems gaivinti studijų laikų prisiminimus, sužinoti apie naujausius ramuviškių renginius.