Mūsų ramuvos ištakos PDF Spausdinti El. paštas

Kraštotyrininkų ramuvos judėjimas eina iš giliai ir toli, nesunku įžiūrėti jo sąsajas su plačiu prieškario nepriklausomybės metų lituanistiniu sąjūdžiu, likusiu gyvu žmonių atmintyje.

Apskritai ramuvos ištakų, postūmių link jos galėjo būti – ir buvo – kuo įvairiausių, neatsiejamų taip pat ir nuo kiekvieno žmogaus, būsimos ramuvos pusėn ėjusio, asmeninės gyvenimiškosios ir intelektinės patirties, pagaliau nuo bendrų visuomenės nusiteikimų bei įvykių ne tik Lietuvoje, bet ir pasauly. Žmonių, kurių širdies reikalas buvo tą galimybę paversti tikrove, taip pat radosi.

...1970 m. vasario 27 d. Vilniaus universiteto laikraščio „Tarybinis studentas“ puslapis skiriamas Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos veiklai. Straipsnelis, kurį pasirašo Arvydas Šliogeris, pirmasis oficialus ramuvos vadovas (faktiškai vadovavo Jonas Trinkūnas), vadinasi „Kviečiame į mūsų ramuvą“. Kitu straipsneliu Viktorija Daujotytė kviečia į Martyno Mažvydo atminimui skirtą vakarą, įvyksiantį 1970 m. kovo 4 d. Šis vakaras ir laikomas pirmuoju viešu jau įvardytos Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos renginiu.

Skaityti daugiau...

 
Žodis ramuva PDF Spausdinti El. paštas

Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva – mūsų bendrijos pavadinimas, jos steigėjų susikurtas pagal Vilniaus miesto ramuvos pavyzdį. Žodis ramuva pradedamas mažąja raide, nes jis vartotas bendrine prasme, vietoj įkyriai brukamų sovietinių klubų (interklubo ir pan.). Buvo tikimasi, kad šis vilniškių judėjimas plėsis, visoje Lietuvoje rasis ramuvos.

Vėliau, sutriuškinus Vilniaus miesto ramuvą, VU kraštotyrininkų vadovai ėmė vengti viešai vartoti ramuvos vardą – ilgokai teko vadintis Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubu. Kai tuometė Kraštotyros ir paminklų apsaugos draugija formaliai suteikė mums klubo statusą ir paprašė vardo, buvo pasakyta: „Ramuva“, nes analogiškai rašytas „Sigmos“ specialaus konstravimo biuro kraštotyros klubo „Alkas“ vardas, folkloro ansamblių vardai ir pan.

Aišku, daugelis VU ramuviškių šios istorijos nežinojo ir rašė, kaip rado atėję į ramuvą (manydami, kad taip buvo visados) ar kaip daroma aplinkui. Tačiau tarpusavyje mes visada šitaip vadinomės ir klausdavome vienas kito „ar pirmadienį ateisi į ramuvą?“.

Dabar derėtų grįžti prie mūsų ramuvos ištakų ir vėl išdidžiai vadintis (ir rašyti) Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva.

 
Kazimieras Eigminas PDF Spausdinti El. paštas

Kazimieras Eigminas

Viena iš įsimintinų ramuvos asmenybių buvo kalbininkas Kazimieras Eigminas. Būdamas gerokai vyresnis už daugumą ramuviškių jis visada su jais rasdavo bendrą kalbą – ne tik kas vasarą važiavo į ramuvos ekspedicijas, kur rinko vietovardžius ir kitą kalbos medžiagą, bet ir ėjo su studentais į žygius, energingai šoko vakaronėse, pasakojo anekdotus ir rodė fokusus.

Jo atminimui bendradarbiai kartu su ramuviškiais išleido knygą „Homo sum. Žodžiai Kazimierui Eigminui“ (Vilnius, 1998). Jon sugulė Kazimiero artimųjų, studijų ir darbo draugų, gausybės žygių (prieš ateidamas į ramuvą Kazimieras daug keliavo su Lietuvos mokslų akademijos, Vilniaus universiteto žygeiviais) bendrakeleivių, Vilniaus miesto kraštotyros ekspedicijų dalyvių ir VU ramuviškių atsiminimai.

Skaityti daugiau...
 
Tirpstanti tapatybė PDF Spausdinti El. paštas

Klaudijus Driskius. Tirpstanti tapatybė

Ramuviškiai Klaudijus Driskius ir Regimantas Pranaitis 2020 m. Kalėdų išvakarėse išleido knygą „Tirpstanti tapatybė: Baltarusijos lietuviai“ (V.: Tautos paveldo tyrimai, 2020, 192 p.)

Fotografijos ir tekstai knygai-albumui sukurti remiantis 28 ekspedicijų, surengtų į Baltarusijos lietuvių gyvenamas vietoves, medžiaga. 2012—2018 m. dirbta Astrave, Ašmenoje, Duboke, Gervėčiuose, Gėliūnuose, Galčiūnuose, Giriose, Kerplėšinėje, Knystuškėse, Mockose, Petrikuose, Varnionyse. Dauguma šių kaimų ir miestelių yra Astravo atominės elektrinės kaimynystėje, vos už kelių kilometrų. Krašto gyvenimas atspindėtas per charakteringų žmonių portretus, įamžintas krikštynas, vestuves, laidotuves. Albume išryškinti tradiciniai amatai ir gyventojų kasdienis darbas, gausus kalendorinių švenčių ratas: Velykų šventės, Sekminių papročiai, gegužinės ir birželinės pamaldos, Švč. Trejybės atlaidai, kryžiaus kelias palei Nerį (Viliją) Duboke, Žolinė, Kalėdos. Atskira albumo dalis — tekstai. Juose autentiškais žmonių liudijimais užfiksuota istorinė krašto praeitis ir XXI a. pirmi dešimtmečiai.

Norintys įsigyti knygą gali susisiekti su Klaudijumi Driskiumi: tel. 8 699 48388, el. p. klaudijus.driskius@gmail.com

Pateikiame vieną tekstą iš šios knygos — Algio Karmazos pasakojimą, užrašytą Vilniuje 2020 m., bei dvi nuotraukas.

Skaityti daugiau...
 
Jonas Trinkūnas PDF Spausdinti El. paštas

Jonas TrinkūnasJonas Trinkūnas buvo vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos kūrėjų. Tautosakos rinkimas, žygiai per Lietuvos kaimus su studentais, užrašinėjančiais gyvąją tautos kultūrą, jos dainas ir papročius, žadino iš sovietmečio letargo miego širdis ir sielas tų, kurie save iki šiol vadina ramuviais ir žygeiviais.

Gimė Jonas Trinkūnas 1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje. 1957 m. Kaune baigė vidurinę mokyklą, 1965 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete įgijo filologo specialybę.

1967 m. su bendražygiais surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje, sukėlusią galingą dainuojančios revoliucijos bangą. Tik po trejeto metų atsikvošėję KGB agentai bandė ištrinti iš tautos atminties Kernavės Rasas, tačiau jau visuose Lietuvos kampeliuose suskambo folklorinių ir etnografinių ansamblių balsai, nušvito Rasos švenčių ugnys, ėmė rastis kiti tautos gyvasčiai svarbūs ženklai.

Skaityti daugiau...
 
Ąžuolėli šimtašaki, vidury pasaulio dygęs PDF Spausdinti El. paštas

Vlado Braziūno pranešimas, skaitytas 2018 m. spalio 24 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida ir reikšmė“, skirtoje Atkurtos Lietuvos 100-mečiui, folklorinio judėjimo ir žygeivystės 50-mečiui

* * *

ąžuolėli šimtašaki
ar tave ši žemė sakė
ar mane, kai ryto metą
raibą plunksną žaibas meta

ar meni, kaip gyveni
mano žemės armeny
brankini ak žaibo grūdą
žiemkenty, ir mano būdą

apkabinki mintį lėtą
mano žemės išmylėtą
mano tvinksinčias rankas
ir kas žingsnis naują kas

kas mus skiria, kas mus sieja
kas be vėjo mus pasėja
kas diena: ant ilgo lauko
lygų liemenį užaugo

Šitas eilėraštis, parašytas daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, man pasirodė kažkodėl svarbus, nes atpažįstu jį kaip kiaurai persmelktą tradicinės mūsų pasaulėvokos, teigiančios, jog dygęs esi vidur lauko ar pasaulio marių, ant tėvulio dvaro, pats esi galingas pasaulio medis, tas ąžuolas ąžuolėlis, nors gal, kaip sako šį eilėraštį pakursčiusi mįslė, – ir linas ar kitas šventas žolynas… Čia slypi paprastas ir aiškus žmogaus orumo, taip pat ir tautinio orumo, savivertės ir dvasios laisvės kodas. Man įtvirtintas – Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ir apskritai viso ano meto tautinio sąjūdžio. Per Petro Zalansko, per Onos Vaškaitės-Bluzmienės, pagaliau per Marcelės Paulauskienės ar Veronikos Janulevičiūtės, per dešimtis, šimtus, per tūkstančius kitų žmonių lūpų…

Atsiprašau, kad kalbu apie save, bet mokslininkas nesu. Galiu būti liudytojas ar tipiškas pavyzdys savo kartos žmogaus, kuriam pasisekė: Pasvalio šaknys, ramuvos liemuo, literatūrinės ir kitokios šakos šakelės… Tokios būtų trys mano pasaulio sferos, galėtų būti ir trys svarbiausios autobiografijos dalys. Laja sulapoja, bet maitinančios šaknys, lają laikantis kamienas – niekur nedingsta, kol esi gyvas. Be Pasvalio šaknų, be ramuvos kamieno jokia mano laja nešlamėtų.

Skaityti daugiau...
 
Kelionių trauka PDF Spausdinti El. paštas

Per visas ilgesnes tuometes šventes ir dažną savaitgalį ramuviškiai išsirengdavo į pažintines keliones po Lietuvą.

Sekmadieniais buvo vykstama į lengvus vienos dienos pasivaikščiojimus po Vilniaus ar gretimų rajonų vietoves. Daugybei tokių žygelių vadovavo Venantas, pateikdavęs daug istorinių žinių apie lankomas vietas, tačiau ir kiti žygių vadai turėjo visokių sumanymų ir išsivesdavo ramuviškius savais takais.

Ypatingai daug įspūdžių likdavo iš daugiadienių žygių, kurių metu per tris ar keturias dienas buvo galima nemažai nueiti, daug pamatyti ir smagiai pabendrauti, padainuoti vakarais, o ir atsigulus kurį laiką užmigti dar neleisdavo linksmi pasakojimai.

Skaityti daugiau...